logo

Prisiminimai liudija apie tremtinio stiprybę

Tremtinių gyvenimas pažymėtas skausmingų akimirkų prisiminimais. Netikėtas kareivių įsiveržimas vidury nakties ir švilpiančios kulkos, nežinomybė ir ilga kelionė traukiniu į taigą. Bandymas prisitaikyti svetimoje žemėje ir kova už grįžimą į gimtinę, kur jau niekas nebelaukia. Visa tai ir dar daugiau patyrė 13 metų tremčiai išsiųstas panevėžietis Jonas Stasevičius.


Išdavė savas

„Mano tėvai ūkininkavo. Tai buvo priežastis mūsų šeimą ištremti. Be to,  tvirtino, kad padedame partizanams. Ir buvome išvežti“, – skaudžias akimirkas prisiminė Jonas Stasevičius, Panevėžio miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje pristatęs savo šeimos gyvenimo istoriją.

Prabilti apie tremties laikus paskatino jo anūkas. Jis paprašė senelio mokyklos projektui papasakoti apie tremtį.

„Tąkart viską išgyvenau iš naujo. Prisiminęs pagalvojau, kad dabartinis jaunimas mažai ką žino, todėl reikia ką nors padaryti, kad tas laikas nenugrimztų užmarštin. Todėl surengiau parodą. Kas gi daugiau papasakos mūsų šeimos istoriją?“ –  kalbėjo pašnekovas.

Ketverių metų Jonas kartu su dar trimis mažamečiais vaikais bei tėvais stribų buvo pažadinti naktį ir išvežti. Tremtinys mena, kad juos išdavė ne kas kitas, o kaimynas, kartu su tėvais ir seneliais ne kartą linksmai leidęs laiką.

1947 m. gūdžią gruodžio naktį šeima buvo įgrūsta į vieną iš 59-ių tremčiai paruoštų vagonų. Jame prasidėjo beveik mėnesį trukusi kelionė į Sibirą, Tomsko sritį.

Tądien buvo ištremti 133 žmonės, iš jų – 50 vaikų. Stribai nepagailėjo ir pagyvenusiųjų. Panevėžietis prisimena, kad 63-ejų moteris buvo išvežta su penkiais anūkais, kuriuos prižiūrėjo jų tėvams dirbant.

Virš galvų – kulkos

J. Stasevičiaus šeima gyveno Pasvalio rajono Banionių kaimo vienkiemyje. Vieną naktį kaimynas pasibeldė ir paprašė šeimininkės atidaryti duris. Vyras mena, kad jo motina iš karto nenorėjo atvykėlio įsileisti, tačiau šis įtikino, kad neva reikia pasikalbėti.

„Kai tik mama atidarė duris, į vidų įpuolė keli vyrai ir liepė per dvi valandas susikrauti daiktus. Jie vištoms nusuko galvas, nušovė kieme buvusį šunį, kad šis nelotų“, – lemtingos nakties prisiminimus pasakojo buvęs tremtinys.

Pagalvojęs, kad tremties gali išvengti visa šeima, į mišką suskubo pabėgti Jono tėvas. Anot pašnekovo, jis manė, kad stribai nelies moters su mažamečiais, bet klydo.

„Kai stribai pamatė, kad nėra mano tėvo, suvedė visus keturis vaikus į kampą ir pradėjo šaudyti mums virš galvų, sakydami, kad tuoj visus išguldys. Paskui liepė motinai pakviesti tėvą. Ši taip ir padarė. Kadangi miškas, į kurį tėvas nubėgo slėptis, buvo vos už penkiasdešimt metrų, mama greitai jį rado“, – prisiminė pašnekovas.

Jono tėvas už pabėgimą atsipirko vieno danties išmušimu. Vėliau visus susodino į vežimą ir išvežė į Pumpėnų vidurinę mokyklą, iš jos paskui sunkvežimiu išgabeno į Panevėžio geležinkelio stotį.

Panevėžietis pasakoja, kad didžiausios paniekos ir nežmoniško elgesio šeima sulaukė iš kaimyno, su kuriuo bendravo.

„Rusų kareiviai dar nebuvo tokie žiaurūs kaip lietuviai. Jie leido ir drabužių, ir maisto pasiimti, o kaimynas pareiškė: „Palikit ir man, auga mano du vaikai“, – pasakojo J. Stasevičius.


Užstrigo miške

J. Stasevičius prisimena, kad atkeliavę traukiniu iki Aseno vėliau visi buvo persodinti į roges, kurias traukė vikšriniai traktoriai. Į jas buvo sumesti tremtinių daiktai ir ant jų užkelti vaikai.

Kelionė prailgo, nes pakeliui tie traktoriai sugedo. Jonas iki šiol stebisi, kaip savaitę ar ilgiau miške šaltyje turėję praleisti ištremtieji sugebėjo išlikti gyvi, nesušalo ir nesusirgo. Nors dauguma tremtin išsiųstųjų Sibiro nepasiekdavo.

Vargas ir baimė mirti ilgoje kelionėje šiek tiek aprimo, kai buvo įsikurta lageriuose. Nors, pasak J. Stasevičiaus, jie buvo šalti ir skurdūs, tačiau šeima bent gavo pastogę.

Panevėžietis prisimena, kad stovėjo labai daug barakų, geresni – vadų, buvo ir ligoninė, ir mokykla. Nors lageris buvo saugomas, tačiau, pasak buvusio tremtinio, žmonės galėjo po jo teritoriją laisvai vaikščioti.

„Su mumis kartu buvo ištremta ir močiutė, ir mamos seserys. Bent jau tiek buvo gerai, nes mamai reikėjo dirbti. Močiutė mumis pasirūpino, nes kitaip nebūtų buvę kam prižiūrėti vaikų“, – prisiminė Jonas.

Stebėjo varnėnus

1949 m. rusams sumanius statyti naują gyvenvietę, tremtiniai turėjo darbo. Jiems teko apdoroti medieną, gaminti baldus, žiūrėti, kad rąstų neišplautų upė. Jonas  Sibire baigė septynmetę mokyklą.

Pagrindinis tremtinių maistas buvo bulvės, agurkai, balandos, dilgėlės, žolė. Vyras prisimena, kad nuo dešimties metų turėjo šautuvą, juo šaudydavo zuikius, kurtinius, kurapkas. Be to, prigaudydavo žuvies.

„Tai vaikams buvo savotiškas darbas, nes valgyti reikėdavo“, – pasakojo panevėžietis.

Jonas šyptelėjo prisiminęs, kad vaikams didžiausias džiaugsmas būdavo, kai parskrisdavo varnėnai. Visi stebėdavosi, kad jie kasmet grįžta kovo 31-ąją.

J. Stasevičius mena, kad jo mama nuolat svajodavo grįžti į Lietuvą ir pačiais gražiausiais žodžiais apibūdindavo tėvynę.

Todėl 1954 m., kai buvo išduotas leidimas vaikams grįžti į gimtinę, atsirado vilties, kad greitai galės į namus patraukti ir kiti tremtiniai.

„Kieno giminių buvo likę Lietuvoje, tų vaikai grįžo anksčiau. O mums dar reikėjo palaukti šešerius metus, kol galėjome išvažiuoti su mama, nes giminių Lietuvoje nebeturėjome“, – kalbėjo buvęs tremtinys.

Sugeba juokauti

1960 m. gegužės 31 d. Stasevičių šeima galėjo grįžti į Lietuvą. Tačiau gimtinėje nebuvo nei džiugu, nei miela.

Atvykę į Panevėžio geležinkelio stotį, nežinojo, kuria kryptimi traukti, nes namai buvo nugriauti, o gyvenamasis plotas, numatytas Stasevičiams, jau buvo užimtas. Jonas prisimena, kad geležinkelio stotyje teko praleisti kelias paras.

„Mama ėjo per visą miestą prašydama darbo ir pastogės, tačiau tremtinių niekas nenorėjo priimti. Galiausiai rado darbo Šilagalyje, durpyno įmonėje. Mes gavome bendrabutį“, – prisiminė Jonas.

Nors atrodė, kad jau turėjo viskas aprimti ir gyvenimas tekėti ramesne vaga, tačiau netikėtai į šeimą atvykę du pareigūnai įteikė Jonui ir jo broliui su motina pranešimą, kad jie negali gyventi Lietuvoje ir turi išvykti.

„Pakvietę milicininkai bandė priversti pasirašyti, kad prižadame per 24 val. išvažiuoti iš Lietuvos. Nors bandžiau aiškinti, kad neturiu kur vykti, kad čia mano gimtinė, jiems buvo nė motais. Klausiau, ką blogo galėjau padaryti būdamas ketverių metų. Mes su broliu pasitarėme ir pasirašėme, kad sutinkame, atgavome pasus ir pabėgome, o mama taip ir liko uždaryta“, – ne pačias maloniausias gyvenimo akimirkas prisiminė pašnekovas.

Tuomet septyniolikmetis ir jo brolis buvo priversti slapstytis miške. Iš ten Jonas parašė laišką N. Chruščiovui, kad neturi kur dingti.

Po ilgų susirašinėjimų pagaliau buvo sulaukta pasigailėjimo – jiems leista pasilikti gimtinėje.

J. Stasevičius su siaubu prisimena tą laiką, tačiau sugeba ir pajuokauti: „Yra vienas geras dalykas. Senoliai, pragyvenę šimtą metų, sako, kad tremtyje reikėjo daug dirbti ir mažai valgyti. Taip ir buvo. Ar matėt nors vieną tremtinį, kuris būtų apaugęs taukais. Grįžusieji namo buvo liekni, sveiki.“