Kaip atsirado mūsų miestelis

Yra du Kriklinių kaimo pavadinimo atsiradimo aiškinimai. Pirmasis iš jų sako, kad vietovardis Krikliniai atsirado nuo mažų laukinių antelių – kryklių, kurių anksčiau čia būta labai daug, pavadinimo. Mat, vakariniame kaimo pakraštyje buvo nedidelis ežeras, kuriame knibždėte knibždėjo daugybė laukinių paukščių.Net didieji baubliai čia gyveno.  Vyresnio amžiaus žmonės dar puikiai prisimena šį ežerą, kuris išnyko, numelioravus aplinkinius laukus. Netoliese būta ir daugiau tokių ežerėlių. Kadangi šio krašto žmonės savo tarmėje linkę trumpinti balsius, tai ir buvo pradėta šią vietovę vadinti ne Krykliniais, o Krikliniais. Beje, istorijos eigoje  dokumentuose šis pavadinimas buvo iškraipomas ir rašomas įvairiai: Kriklianai, Kriklini,  Kriklėnai ir t. t.

Kitas kaimo pavadinimo atsiradimo variantas – padavimas apie Kriko linus. Pasakojama, kad Kriklinių kaimo vietoje kadaise buvo neįžengiami miškai. Patogesnėje vietoje, prie ežero čia įsikūrė žmogus,kuris iš pradžių tik žvejojo ir kopinėjo laukinių bičių medų, vėliau išsiplėšė truputį dirvono ir pasisėjo linų, kurie užaugo labai gražūs. Čia atklydę žmonės stebėjosi tokiais gražiais linais, o patį jų šeimininką praminė Krikliu arba Kriku. Iš tų dviejų žodžių: Krikas ir linai pagal šį padavimą ir atsirado Kriklinių pavadinimas.

Kriklinių kaimas pradėjo kurtis apie 1470 metus, tačiau rašytiniuose šaltiniuose  pirmą kartą paminėtas gerokai vėliau – 1554 metais (pagal knygos „Moliūnų praeitis“ autorių J.Dankevičių – 1555 metais). Kriklinių vaitija pirmą kartą paminėta Upytės pavieto inventoriuje, kuris 1870 metais buvo išspausdintas Vilniaus archeografinės komisijos rinkinyje. Taigi, galime tvirtinti, kad Krikliniams šiuo metu apie 450 metų. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Augusto nurodymu 1555 metais buvo baigta Kriklinių vaitijos valakų reforma. Šios vaitijos kaimai priklausė pačiam Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui, o valstiečiai buvo vadinami karališkaisiais. 1564 metais Žygimantas Augustas Moliūnų ir Kriklinių valstiečius atidavė Timotiejui Teterinui, kuris juos su pertraukomis valdė iki 1594 metų. Po T.Teterino mirties Kriklinius ir Moliūnus kurį laiką valdė Jonas Devočka, vėliau Teodoras Teterinas, kuris vienu metu dėl skolų šias savo valdas buvo užstatęs Vaitiekui Radzinauskui, po to – Jurgis Teterinas, o po pastarojo mirties – Jurgis Tyzenhauzas. Mirus J.Tyzenhauzui, Krikliniai atiteko Konstantinui Jarmalavičiui. Kurį laiką dėl šių žemių bylinėjosi ir net kariavo įvairūs didikai, kol pagaliau Krikliniai kartu su Pumpėnais atiteko Linkuvos Karmelitų vienuolynui. Karmelitai gretimame Banionių kaime turėjo dvarą, kuriam priklausė ir Kriklinių valstiečiai. Po 1830-31 metų sukilimo šį dvarą  iš karmelitų  atėmė ir valdė dvarininkai Šišla  bei jo žentas Puzinas.

Pro Kriklinius po nesėkmingo žygio į Rusiją traukėsi Napoleono kariuomenė. Iš šlėktų Vekavičių ir Salagubų prancūzai atėmė arklius, paklinktus ir vežimus, o iš Banionių dvaro išsivarė keletą valstiečių su pastotėmis.

Kriklinių krašto žmonės gana aktyviai dalyvavo 1863 -64 metų sukilime. Prie pat Kriklinių esančiame Kirvabalos – Lipniškio miško ruože dislokavosi Juozo Vaižmužio vadovaujamas būrys, kuris buvo pavaldus Žaliosios girios sukilėlių bataliono vadui Eliziejui Liutkevičiui. Piliakalnio, Kirvabalos, KLiepio miško truože, prie Januškų palivarko ir ties Druciškių kaimu įvyko didelis susirėmimas su rusų kazokais. Sukilėliai šį mūšį pralaimėjo, buvo sudegintos kelios vietinių valstiečių sodybos, į nelaisvę paimti bei nukankinti keli sukilimo dalyviai, tačiau nemažai nuostolių patyrė ir rusų kazokai. Sukilėlius maistu ir drabužiais aktyviai rėmė vietiniai gyventojai. Moterys Jurskienė, Krikščiliūnienė, Mažylienė bei seserys Januškaitės tvarstė sukilėlių žaizdas, slaugė juos. Po pralaimėto mūšio ties Medeikių ir Gudiškio kaimais pro Kriklinius traukėsi vienas iš žymiausių sukilimo vadovų Antanas Mackevičius su savo būrio likučiais. Sukilėliai buvo apsistoję atgauti jėgų Žaliojoje girioje ties Kuopino lieknu. Kriklinių apylinkėse yra išlikę keletas su šiuo sukilimu susijusių vietų, pažymėtų paminklais.

XVIII amžiuje pro Kriklinius ėjo svarbus kelias, vadintas traktu. Jis vedė iš Vilniaus į Rygą pro Panevėžį , per Žaliąją girią ir Kriklinius. Klampesnės vietos buvo užpiltos žvyru arba išklotos rąstais ir užbertos žemėmis. Tokios vietos buvo vadinamos „pagrindomis“. Važiuodami pro Kriklinius, keleiviai nakvynei dažnai apsistodavo karčiamoje. Arkliams buvo pastatytas tvartas, vadinamas „stadala“. Keleivius aptarnaudavo trys virėjos – padavėjos.

Po baudžiavos panaikinimo kai kurie Kriklinių valstiečiai nusipirko iš nusigyvenusio Banionių dvaro savininko Puzino šiek tiek žemės ir pradėjo ją dirbti. Karvių krikliniečiai laikė nedaug, avių irgi, tačiau ožkų kai kurie iš jų turėdavo  po dešimt ar net dvidešimt. Tas laikotarpis neveltui vadintas „ožkų gadyne“. Gyvulius ganydavo dideliais pulkais Žaliojoje girioje, kurioje niekada netrūko vilkų, todėl dažnai valstiečiai patirdavo nuostolių. Patys neturtingiausieji, bežemiai krikliniečiai už ganiavą ūkininkams mokėdavo po 5 auksinus nuo ožkos ir dar rudenį privalėjo tuos ūkininkus gerai pavaišinti karčiamoje, surengti taip vadinamus „ožkapiečius“. Kriklinių valstiečiai augino javus ir linus, jų šiek tiek parduodavo, tačiau pajamos buvo menkos, todėl žiemą dažnas uždarbiaudavo, veždamas pirklių nupirktą medieną į Pasvalį ar į Panevėžį.

I pasaulinio karo metu krikliniečius vargino okupantų vokiečių prievolės ir rekvizicijos. Gyvenimas apmirė, nebeveikė paštas, nebebuvo elementarių prekių bei vaistų. Ėjo vienintelis provokiškas laikraštis lietuvių kalba „Dabartis“, ir tą buvo sunku gauti. Žaliojoje slapstėsi taip vadinami „plienčikai“ arba žaliukai – iš fronto dezertyravę rusų ar vokiečių kareiviai, susidėję su vietiniais plėšikėliais. Jie skriaudė vietinius gyventojus, plėšė juos ir netgi žudė.

1917 metų bolševikinės nuotaikos iš Rusijos pasiekė ir Kriklinius. Čia susikūrė taip vadinamas revoliucinis komitetas iš septynių narių. Jiems talkino penki milicininkai. Tačiau šis komitetas neilgai gyvavo – jį išvaikė iš Pumpėnų atvykę savanoriai, priklausę Joniškėlio „Mirties batalionui“.

1919 metų pabaigoje į Kriklinius buvo atsidanginęs Bermonto – Avalovo karinis dalinys, kuris visą mėnesį plėšė vietinius gyventojus.

Šiame krašte lietuvišką valdžią ėmė kurti 1918 metų pavasarį iš Rusijos sugrįžęs Jonas Navakas iš Vilkiškių kaimo. Krikliniečiai jį išrinko į Daujėnų valsčiaus tarybą, o šis jį delegavo į Joniškėlio apskrities tarybą. J.Navakas tapo šios tarybos pirmininko pavaduotoju. 1919 metų gegužės mėnesį Joniškėlio partizanai buvo sutelkti  į karinį vienetą ir pavadinti Joniškėlio partizanų mirties batalionu. 1919 metų gruodžio 10dieną Joniškėlio batalionas buvo pertvarkytas į 9-tąjį Lietuvos kunigaikščio Vytenio pėstininkų pulką. Šiame pulke su bolševikais ir raudonarmiečiais rusais kovėsi Pasvalio krašto vyrai, iš kurių net 21 vėliau gavo žemės iš netoli Kriklinių buvusio Moliūnų parceliuojamo dvaro žemės ir čia apsigyveno. Iš Banionių kaimo kilęs Juozas Mickūnas iš pradžių tarnavo Joniškėlio batalione, vėliau kovojo Žemaitijoje, dalyvavo 1923 metų Klaipėdos sukilime.

Pirmosios Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu Krikliniuose buvo labai daug nagingų amatininkų: kalvių (broliai Jonas, Petras ir Bronius Mikalajūnai, Antanas Ilekis, Jenčius, Mykolas Dankevičius ir kiti), dailidžių (J.Paramas, J. Ir P. Šipeliai, J.Šimkevičius, M. Lelys ir kiti), vilnakaršių (Aleksandravičius), stalių (Jonas Dolmantas, Tamulionis, Merkelis), siuvėjų (Kazys Tamulionis, Petras Aleksandravičius, Jurgis Paliulis, Ona Pšibilskienė, Veronika Astrauskienė, Jonas Tamulionis ir kiti) ir t. t. Krikliniuose ir jų apylinkėse gyveno nemažai darbščių ir sumanių ūkininkų, tokių, kaip Juozas Babickas, Romualdas Kalpokas, Juozas Jurskis, Alfonsas Stašys, Vincas Mulevičius, Jonas Tamošiūnas, Jonas Krikščiliūnas ir kiti. 1930 metais Povilas Jasiūnas iš Talkonių Krikliniuose įsteigė pieninę, tačiau netrukus ji buvo perkelta į Pumpėnus, o čia liko tik pieno separavimo punktas. 1932 metais Romualdas Kalpokas ir Antanas Ilekis buvo įsteigę lentpjūvę ir malūną. 1928 metais nutiesta telefono linija, veikė pašto agentūra. Seniūno Mikalojaus Grabausko rūpesčiu suremontuotas kelias į Pumpėnus.

1931 metų lapkričio 20 dienos Pumpėnų valsčiaus valdybos nutarimu Kriklinių kaimas pavadintas miesteliu.

Tarpukario Lietuvoje veikė Pavasarininkų, Šaulių ir Jaunųjų ūkininkų organizacijos, vyko gana aktyvus kultūrinis gyvenimas, buvo skaitomos įvairios paskaitos, organizuojami vaidinimų vakarėliai ir t. t.

1940-aisiais Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, buvo suorganizuoti taip vadinamo Liaudies seimo rinkimai. Tie rinkimai, žinoma, vyko ir Krikliniuose. Tiesa, 1941 metų birželio 14 dieną prasidėję trėmimai Kriklinius aplenkė.

Kai prasidėjo karas tarp SSRS ir Vokietijos, 1941 metų birželio pabaigoje vermachto daliniai pasirodė ir Kriklinių apylinkėse. Didelių mūšių čia nebuvo. Iš Pumpėnų atvažiavo vokiečių žvalgai su motociklais, po to šarvuotis ir tada prasidėjo masinis kariuomenės judėjimas. Moliūnuose dalis šios kariuomenės pasuko Daujėnų, kita dalis – Januškų link. Po Kriklinių apylinkes dar klaidžiojo atsilikęs raudonarmiečių būrelis, bet vėliau jis kažkur dingo.

Kadangi žydai prieš Antrąjį pasaulinį karą Krikliniuose jau nebegyveno, tai holokausto tragedija irgi aplenkė šį nuošalų kampelį. Artimiausios masinio žydų naikinimo vietos buvo Žadeikių miškas netoli Pasvalio ir miško aikštelė Žaliojoje girioje prie kelio į Palūniškį.

Vokiečių valdžios institucijų Krikliniuose nebuvo, todėl gyvenimas čia buvo gana ramus. Okupantai reikalaudavo iš gyventojų prievolių, žmonių ir arklių karo reikmėms, tačiau kartais vokiečių valdžią pavykdavo ir apgauti, nes Pumpėnų valsčiuje dirbo savi žmonės, pavyzdžiui, nuo Kriklinių kilę Petras Tamošiūnas ir Jonas Adomonis. Kaimynus užstodavo ir vietinis seniūnas Dominykas Tamoliūnas. Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir čia vokiečiai gaudė jaunimą ir vežė priverstiniams darbams į Vokietiją. Iš Miesteliškių kaimo buvo išvežtas Jonas Tamulionis su žmona.

Grįžtant frontui, didesnių mūšių Kriklinių apylinkėse irgi nebuvo. Vokiečiai Pumpėnų valsčiaus pastate buvo suorganizavę naujokų šaukimą į SS legioną, tačiau iš krikliniečių ten niekas nepateko.

Nuo kito okupanto –Raudonosios Armijos – vietiniams jaunuoliams taip lengvai išsisukti nepavyko. 1944 metų vasaros rusai gaudė jaunus vyrus, vežė juos į Panevėžį, vėliau į apmokymo punktus Pabradėje ir Kozelske, o paskui – jau į frontą. Kai kurie į šaukimo punktus atėjo patys. Dauguma jų pateko į frontą prie Liepojos, kai kurie – į Vokietiją. Tik šešiolikai Kriklinių krašto vyrų pavyko grįžti iš kruvinos karo mėsmalės gyviems. Grįžo šešiolika, o žuvo dvidešimt vienas…

Tačiau ne visi Kriklinių krašto jaunuoliai išėjo į Raudonąją Armiją. Dalis iš jų ėmė slapstytis, ne vienas ir galvą padėjo gaudynių metu. Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir čia enkavedistai ir stribai šaudė kiekvieną jiems įtartinu pasirodžiusį, bėgantį ar besislapstantį jaunuolį. Žaliojoje girioje ir Moliūnų miške pradėjo burtis partizanai. Vietiniam partizanų būriui ėmė vadovauti Petras Tamošiūnas – Simas. Jis buvo pavaldus Daujėnų būrio vadui Povilui Žiliui, buvusiam miškininkui ir atsargos karininkui. Tamošiūno pavaduotoju buvo Bronius Stašys – Lapė iš Banionių kaimo. Šiame būryje buvo vyrų ir iš tolimesnių kaimų, kitų parapijų, netgi kupiškėnų. Grynų krikliniečių ir aplinkinių kaimų vyrų buvo apie dvidešimt. Iš jų gyvas šiuo metu likęs tik vienas. Tai Antanas Karoblis, gyvenantis Druciškių kaime.

Jeigu 1940 – tųjų birželio trėmimai Kriklinius aplenkė, tai pokario metais buvo ištremta net 50 šeimų, iš viso apie 160 žmonių. 4 iš jų tremtyje mirė. Dauguma jų buvo ištremti į Irkutsko srities Taišeto, Zimos, Čeremkovo, Novošinsko rajonus, kai kurie į Tomsko ar Archangelsko sritį. Iš buvusių tremtinių šiuo metu Krikliniuose ir jų apylinkėse gyvena Janina Stašytė, Apolonija Petrauskienė, Bronislava Adomonienė, Apolonija Janelionienė, Jadvyga Lazdynienė, Emilija Lašinskienė. Kai kurie Kriklinių krašto tremtiniai gyvena Pasvalyje, Panevėžyje, Kupiškyje bei kitose Lietuvos vietovėse. Daug vyresnio amžiaus tremtinių jau mirę.

Dar vykstant trėmimams, Kriklinių ir aplinkinių kaimų valstiečiai buvo pradėti agituoti burtis į  kolūkius. Ta agitacija rėmėsi prievarta, gąsdinimais ir apgaule. Niekas neskubėjo į tuos kolūkius stoti, bet ir atsilaikyti prieš tuometinės valdžios spaudimą buvo sunku. Pirmieji kolūkiai buvo mažyčiai ir silpni. Vargo juose ir žmonės, ir gyvuliai. Tų pirmųjų kolūkių pavadinimai buvo : „Pyvesa“, „Teisingas kelias“, „Naujas kaimas“, „Spindulys“, o vienas iš jų taip ir vadinosi – Kriklinių kolūkis. Vėliau tie maži kolūkėliai buvo jungiami, stambinami, kol pagaliau liko tik du – Kriklinių ir Vilkiškių. 1974 metais ir jie buvo sujungti. Liko tik Krikliniai. Šis kolūkis specializavosi bulvininkystėje. Prasidėjus Atgimimui, kolūkiai pradėjo irti. Iš pradžių jie transformavosi į žemės ūkio bendroves, vėliau visai sunyko.

Sovietiniais laikais Krikliniuose veikė šios įstaigos: apylinkės vykdomasis komitetas, felčerių – akušerių punktas, paštas, biblioteka, kultūros namai,  buitinio gyventojų aptarnavimo paviljonas, girininkija, pieno surinkimo punktas. Be to, buvo ir mokykla – iš pradžių septynmetė, vėliau aštuonmetė bei devynmetė.

Atgavus Nepriklausomybę, beveik visos šios miestelio įstaigos, išskyrus, žinoma, tik apylinkės vykdomąjį komitetą bei buitinio gyventojų aptarnavimo paviljoną, išliko. Krikliniečių sveikata rūpinasi med. punkto vedėja Nijolė Mitkienė, paštui vadovauja Gitana Zubavičienė, bibliotekos vedėja dirba Birutė Kundrotienė, kultūros namų direktore – Laima Katilienė, pieno surinkimo punkto vedėja – Alfonsa Jankevičienė. Pagrindinei mokyklai vadovauja Janė Pranskūnienė.

Šiuo metu Kriklinių apylinkėse ūkininkauja Stasys Aleksandravičius, Felicijonas Grabauskas, Antanas Zubavičius, Audrys Lazdynas, Vilius Kvedaras, Bronislovas Blazdžiūnas ir kiti žemdirbiai. Nuosavas parduotuves Krikliniuose turi Antanas Tautkus ir Rimas Zakarevičius. Liucija Valkūnienė turi dvi parduotuves Pumpėnuose. Nemažai Kriklinių vyrų dirba Rimo Zakarevičiaus ir pumpėniečio Rimo Ragažinsko miško kirtimo įmonėse.

2004 m. vasario 6 d.