ĮDOMIOS VIETOS:

Bažnyčia

Mokykla

Parkas

Tolimesnės vietos

Akmuo ties B.Berželio sodyba Moliūnų kaime. 1958 metais A. Mažylio iniciatyva atkastas. Akmenyje iškaltos datos 1808, 1848 ir 1858. Ką reiškia šie skaičiai, iki šiol tiksliai nežinoma.

Paminklas Žaliojoje girioje Pumpėnų stribų nužudytam Bartkūnų kaimo gyventojui Juozui Mikniui. Spėjama, kad jį nušovė žiaurumu pagarsėjęs rusas Papruga. Prieš tai J. Miknys buvo žiauriai muštas, kankintas, vedžiotas po apylinkes. Namus stribai apiplėšė, išvarė galvijus, išpjovė žąsis ir kiaules, išvežė grūdus, namų apyvokos daiktus, rūbus, viską išdaužė, išlaužė. Liko našlaičiais keturi vaikai. J. Miknį stribai apkaltino tuo, kad jis, atseit, pasiskundė partizanams, jog iš jo valdžia atėmė javus. Iš tikrųjų, netoliese, lankoje ties kaimynų Grabauskų sodyba partizanai nušovė du stribus ir apylinkės pirmininką, kai tie atvažiavo išsivežti javų, tačiau J.Miknys čia buvo niekuo dėtas.


Šimtametės liepos buvusiame Moliūnų dvaro parke. Į šį dvarą ant Pyvesos kranto atvykdavo vasaroti dvarininkai Karpiai. Šiame pastate kurį laiką buvo Moliūnų pradžios mokykla. Šiuo metu pastatas apleistas.


Šis akmuo, esantis netoli Kriklinių prie kelio, vedančio link F. Grabausko sodybos, išsišakojimo, vadinamas ,,lobių akmeniu“. Čia ne kartą buvo ieškota aukso, bet nesėkmingai. Apie šį akmenį išlikę įvairių pasakojimų apie lobių ieškotojų nuotykius, kartais gana anekdotiškus.

Ąžuolas Moliūnų kaime ties Valentienės sodyba. Šiuo metu pats storiausias ąžuolas Kriklinių apylinkėse.


Moliūnų dvaro tvartai, kuriuose buvo laikomi dvarininkų Karpiu veisliniai olandų veislės galvijai. Dvare dirbo instruktoriai, zootechnikai, raštininkai, tvarkę sviestas, sūriai. Prasidėjus I pasauliam karui, artėjant frontui, B. Karpis 56 melžiamas karves, 74 telyčias, 21 veršelis, 8 jaučius, 74 arklius perdavė rusų likvidacinei komisijai. Gyvuliai buvo išvaryti į Velikije Luki sritį.


Moliūnų piliakalnis. Šis piliakalnis yra maždaug už vieno-dviejų kilometrų į rytus nuo Kriklinių. Kadaise vietiniai gyventojai, „ norėdami apsisaugoti nuo plėšikaujančių ateivių, kaip rašo J.Dankevičius savo knygoje „Moliūnų praeitis“, vieną kalnelį ežero krante, iš kitos pusės saugomą pelkėto miško ir Pyvesos upės, pritaikė gynybai. Sukasė stačius šlaitus, kalvos viršuje įrengę lygią, beveik stačiakampę aikštelę. Ją apjuosė dvigubu pylimu ir dviem grioviais. Vidinis pylimas vakaruose buvo 26 m, pietuose 22 m, rytuose – 27 m, šiaurėje – 24 m ilgio. Vidinio pylimo aukštis nuo aikštelės pusės buvo 0,8-1,2 m, išorėje – 2 - 2, 2 m. Išorinis pylimas vakaruose ir pietuose buvo apie 40 m ilgio, rytuose – 30 m, šiaurėje – 45 m. Išorinio pylimo aukštisiš vidaus nuo griovio pusės buvo 1, 5 m, išorėje – apie 5 m.“


Kadangi piliakalnis iki šiol netyrinėtas ir nekasinėtas, galima tik spėlioti, kad šičia maždaug XIII-XIV amžiuje stovėjo medinė pilis, apjuosta medine tvora su stulpais. Piliakalnis1997 metais įtrauktas į Valstybinį registrą ir jam suteiktas vertybės kodas A543P. Piliakalnio teritorija 0,83 ha, apsauginė zona – 1,3 ha.

Moliūnų šaltinis prie Pyvesos upės, kur Karpiai kadaise buvo įrengę nedidelę gydyklą – kurortą. Šaltinis yra Moliūnų kaime tarp Valentienės ir Vaičekonio sodybų. Kurortas veikė nuo 1855 iki 1890 metų ( 35 metus).


Čia buvo įrengta 40 ąžuolinių mineralinio vandens vonių. Kurorte dirbo 2 gydytojai ir 12 aptarnaujančių darbuotojų. Veikė ambulatorija. Besigydančius kurorte linksmindavo orkestras. Mineralinio vandens šaltinis prie mažyčio Pyvesos intako, vadinamo Verdene, tebėra ir dabar. Dėl nežinomų priežasčių kurortas sunyko. 1958 metais šaltinio vanduo vėl buvo ištirtas. Respublikinis sanitarijos ir higienos institutas tada pateikė tokias išvadas: „Vanduo yra stipriai mineralizuotas, turi daug kalcio, sulfatų, vanduo labai kietas. Yra pagrindo manyti, kad jis gali veikti liuosuojančiai ir skatinančiai skrandžio sulčiųbei tulžies išsiskyrimui.“

1863 metų sukilėlių kapai Žaliosios girios 64 kvartale netoli Mitkų kaimo. Juos galima atrasti važiuojant iš Kriklinių link Panevėžio per Žaliąją girią. Už Kuopino liekno yra T raidės formos sankryža, kur reikia pasukti į dešinę. Paminklasyra dešinėje kelio pusėje netoli nuo Mitkų kaimo palaukės.


1863 metų sukilėlių kapas Januškų kaime. Šiame kape, esančiame prie kelio, vedančio iš Moliūnų į Panevėžįpro Januškų dvarą ir Žaliąją girią, palaidoti sukilėliai, žuvę mūšyje su rusų kazokais. Šis mūšis vyko gana didelėje teritorijoje: Piliakalnio, Kirvabalos, Kliepio miško ruože ir Januškų palivarko bei Druciškių (Višinskų) kaimo žemėje. Mūšį sukilėliai pralaimėjo. Dalis sukilėlių buvo apsupti Bartkuškio miškelyje. Du iš jų paimti į nelaisvę ir žiauriai kankinti. Žuvusieji palaidoti bendrame kape. Tiksliai nežinoma, kiek jų buvo. Vieni mini 6, kiti 9. Be to, šiame kape pokario metais buvo palaidotas ir vienas partizanas, kilęs iš Panevėžio, slapyvarde Ponas. Jo pavardė buvo, atrodo, Pelenis ar Palionis. Partizanas gyvas sudegė Januškų kaimo gyventojo Bačinsko namuose. Rusų kareiviai apsupo šią sodybą. Įvyko susišaudymas, kurio metu žuvo vienas kareivis, sodybos šeimininkas bei užsidegė namas. Ponas įlindo į taip vadinamą „ papeliučkį“ (ertmę krosnies apačioje, skirtą malkoms sukrauti) ir ten užduso. Jo palaikai palaidoti sukilėlių kape. Ant kapo pastatytas paminklinis akmuo su užrašu : „Čia palaidoti 1863 m. sukilėliai“. Be to, čia du medinius kryžius pastatė Januškų kaimo gyventojai Galiniai ir Baruoliai, prieš išsikeldami į Panevėžį. Šiuo metu vienas kryžius jau nugriuvęs, kitas, nors ir smarkiai pasviręs į šoną, tebestovi.

Iš Žaliosios girios ištekantis Svalios upelis. Teka pro Kriklinių apylinkes, Pasvalyje įteka į Lėvenį. Davė vardą Pasvalio miestui.


Švento Jono kryžius Žaliojoje girioje.


Moliūnų dvaro darbininkų gyvenamieji namai. Išlikę tik du pastatai, trečias prieš kurį laiką nugriautas. Namai buvo pastatyti iš labai geros kokybės raudonų molinių plytų. Šiuose namuose gyveno Karpių dvaro darbininkai. Išparceliavus Moliūnų dvarą, darbininkai kartu su Nepriklausomybės kovų savanoriais gavo žemės ir įvairiose Moliūnų kaimo vietose įkūrė savo vienkiemius. Pastatai šiuo metu labai apleisti, nors juose dar gyvena keletas žmonių. Vieta, kur stovi šie namai, dar vadinami Tupikais.


Viena iš „Muravjovo pušų“ Žaliojoje girioje. Pavadinimą šios senos pušys gavo nuo liūdnai pagarsėjusio 1863 metų sukilimo slopintojo generalgubernatoriaus M.Muravjovo-Koriko pavardės. Persekiodami sukilėlius, rusai Žaliojoje girioje buvo iškirtę 16 metrų pločio liniją, kad galėtų prie jos rengti pasalas, kontroliuoti sukilėlių judėjimą. Išliko šiek tiek senų pušų, stovėjusių šios linijos pakraščiuose. Jos buvo sunumeruotos, tačiau dabar jau labai sunku beįžiūrėti skaičius.


Žaliosios girios pušynai, primenantys Dzūkijos miškus.