(2003 metų birželio mėn. kraštotyrinės ekspedicijos metu surinkta medžiaga)

Jo gyvenimas neįsivaizduojamas be miško. Su mišku jie buvo suaugę šaknimis, susipynę šakomis. Šimtai, o gal ir tūkstančiai kilometrų išvaikščiota miško takeliais ir keliukais, aikštėmis ir brūzgynais. Jau būdamas garbaus amžiaus, jis vis dar sielojosi dėl neprotingai naikinamų medžių, dėl galingos šiuolaikinės technikos trypiamos miško paklotės, laužomo jaunuolyno. Žaliojoje girioje liko tūkstančiai jo pėdų, o žmonių atmintyje -  gražūs jo darbai, išmintingi žodžiai, širdies šiluma…

Antanas Meškauskas gimė 1909 metų rugpjūčio 13 dieną Panevėžio apskrityje, Pumpėnų valsčiuje, Vanagiškių kaime ( dabar ten Panevėžio rajonas). Jo tėvas Jurgis Meškauskas turėjo 6 desincinas žemės. Šeimoje dar augo vienas brolis ir viena sesuo. Nuo mažens teko pačiam užsidirbti duoną . Kurį laiką piemenavo pas ūkininkus, vėliau tarnavo pusberniu ir bernu. Nuo mažens labai traukė muzika, norėjosi išmokti groti armonika. Dar būdamas 8 metų ir piemenaudamas pas ūkininkus, rinko riešutus, kmynus ir pardavinėdavo juos žydams. Ūkininkas, pas kurį tuo metu tarnavo, matyt, nebuvo labai tvarkingas gaspadorius, nes laikė net 60 vištų ir nesugebėdavo susirinkti jų kiaušinių. Palaidos vištos dėjo kiaušinius kur pakliuvo – žolėse, po įvairiais išmėtytais rakandais. Apsukrus piemuo pasinaudojo šeimininkų aplaidumu ir pasirinkdavo kiaušinių pardavimui, kad galėtų prisidurti vieną kitą litą armonikai pirkti…. Ir štai jo svajonė išsipildė – už 12 litų buvo įsigyta pirmoji armonika. Pats pramoko ja groti. Vėliau, jau būdamas pusberniu, o gal ir bernu, nusipirko geresnę. Muzikantai tais laikais būdavo vertinami ir branginami. Tiesa, į berniokus, kurie dar nebuvo tarnavę kariuomenėje, tuometinės merginos žiūrėjo iš aukšto ir šaipydavosi iš jų. Jeigu kuris bandydavo prisigretinti prie mergiotės, ji tuoj jį pasiųsdavo nusišluostyti nuo lūpų motinos krekenų… Taigi, teko groti daugelyje vakaruškų ir gegužinių, netgi keliose vestuvėse. Ir tais laikais bernai pasimušdavo, tiesa, ne taip žiauriai, kaip dabar. Būdavo mėgėjų paieškoti priekabių ir sukelti muštynes, tad kartais nukentėdavo kai kurių gaspadorių tvoros – jose nelikdavo nė vieno statinio… Tačiau tai nebuvo dažnas reiškinys, greičiau pavieniai atvejai. Grodamas vakaruškose, jaunas muzikantas išmoko daug dainų. Kai kurios, ypač humoristinės ir , beje, gana ilgos, įsiminė visam gyvenimui. Jos įrašytos šios kraštotyrinės ekspedicijos metu.