,,Laikas bėga – plaukia...
            Jaunystė, svajonės, idėjos, projektai – viskas viskas praeityje. Kas buvo sukurta – viskas sugriauta. Nei Tėvynės, nei tėviškės. Nieko buvusio apčiuopiamo nebeliko, jokio prigimto vaizdo.
            Ir veidai mūsų pasikeitė – raukšlėmis išvagoti ir rūbai apskurę – nunešioti.
            Tik mūsų širdys tos pačios liko. Jos plaka dažniau ir liepsnoja karščiau, nes tikroji meilė nepaiso audrų, kančių ir skausmų. Juo ilgesys krūtinę labiau slegia, juo meilė karščiau jausmus įžiebia.
            Atmintiną 1925 m. gruodžio 8 d. Onutės ir mano širdys pajautė bendrą likimą, bendrą paskirtį šio žemiško gyvenimo kelyje. Ir per dvidešimt metų mudviejų gyvenimo šaltinis neišsenkamai liejosi tyru nesudrumstu ir gaivinančiu  sriautu.
            Mintimis perbėgu visą tą laikotarpį ir gražiausieji atsiminimai pripildo visą mano būtybę. Jaučiuosi laimingas, užburtas ir dėkingas.
            Dėkingas Aukščiausiąjai Apvaizdai, kad laimino mus ištverme ir šeimyninio gyvenimo džiaugsmu – vaikučiais.
            Dėkingas mano Brangiajai Onutei, kuri visada man asmeniškai buvo Vedančioji Žvaigždė, o mūsų šeimyninio židinio – tikra Vaidilutė.
            Dieve, laimink mus ir išklausyk mūsų maldas!
            Vesk mus sveikus į laisvą Tėvynę!

(Alfonsas Jurskis)

            Nebebuvo lemta sveikiems ir gyviems sugrįžti į laisvą Tėvynę Alfonsui Jurskiui bei jo mylimai žmonai Onai Tallat-Kelpšaitei Jurskienei. Po daugelio metų iš Prisikėlimo kapinių Filadelfijoje į laisvą Lietuvą sugrįžo tik jų pelenai dviejose urnose. 1944 metų spalio 7 dieną, paskubomis susikrovę savo mantą, Alfonsas ir Ona Jurskiai su savo trimis vaikais: Liūtaveru Kazimieru, Snieguole Marija Ona bei Juozu Sauliumi paliko Karūžiškės dvarą vaizdingame Žemaitijos kampelyje ir kartu su daugeliu kitų panašaus likimo žmonių pasitraukė į Vakarus, tikėdamiesi greitai vėl sugrįžti į Tėvynę. Deja, tas ,,greitai“ nusitęsė labai labai ilgai – vos ne 70 metų... Ne visai teisinga būtų sakyti, kad į Tėvynę sugrįžo tik jų pelenai. Sugrįžo ir Jurskių šeimos dvasia: nepaprastas darbštumas, meilė Tėvynei ir Dievui, tolerancija ir pagarba žmonėms, inteligencija, mokėjimas maloniai bendrauti, sugebėjimas nepalūžti pačiomis sunkiausiomis gyvenimo valandomis ir tikėjimas, kad visi blogi dalykai anksčiau ar vėliau pasibaigs ir gyvenimas nušvis gražiausiomis spalvomis.

            Apie Alfonso Jurskio asmenybę, jo nuopelnus Lietuvai labai išsamiai buvo parašyta mūsų rajoniniame laikraštyje ,,Darbas“ (2012 m. liepos 28 d., Nr.86(8905), autorė A.Bitinaitė), todėl pasistengsiu kuo mažiau kartotis, priminsiu tik pačius pagrindinius faktus.

            A.Jurskis gimė 1894 m. rugpjūčio 4 d. Akmenytėje, Pumpėnų valsčiuje. Beje, įdomi situacija su Akmenytės vienkiemiu susiklosčiusi dabar. Akmenytė yra visai netoli Kriklinių, tačiau pagal dabartinį administracinį suskirstymą priklauso nebe Pasvalio, o Panevėžio rajonui. Šis vienkiemis visada priklausė Kriklinių parapijai, be to, plačios Jurskių giminės šaknys ir yra būtent šiame krašte. Beje, tos Akmenytės, kurioje gimė A.Jurskis, jau nebėra net dabartiniuose žemėlapiuose, kaip nebėra ir Jurskių sodybos. Likęs tik ąžuolas ir paminklas. Žemėlapiuose rodoma visai kita Akmenytė Panevėžio rajone. Bet ne tai svarbu.

            A.Jurskis 1916 m. baigė Petrogrado politechnikos institutą, tarnavo radistu ledlaužyje Archangelske. 1919 m. lapkričio 1 d. grįžo į Lietuvą, įstojo į kariuomenę, tarnavo elektrotechnikos batalione. 1924 m. baigė Aukštąją elektrotechnikos mokyklą Paryžiuje. Grįžęs įsteigė Radijo laboratoriją ir jai vadovavo. 1926 m. įsteigė Kauno radijo stotį ir iki 1930 m. buvo jos viršininku. 1927 m. parašė vadovėlį ,,Radiotechnika“. 1927 – 1935 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete, buvo Radiotechnikos katedros vedėjas, Technologijos fakulteto prodekanas, docentas. 1935 m. perkeltas į Karo technikos valdybą. Turėjo pulkininko leitenanto laipsnį. 1940 metais, SSRS okupavus Lietuvą, iš kariuomenės paleistas. 1944 metais su šeima pasitraukė į Vokietiją, 1949 metais persikėlė į JAV. Gyveno Filadelfijoje, dėstė Temple universiteto Technikos institute. Visą gyvenimą aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeninėje veikloje. Nepriklausė jokiai partijai, kaip jis pats rašė ,,liko nepasimetęs, nepaskendęs ir nesužvejotas, politiškai laisvas ir demokratiniais principais galįs naudotis, kaip niekam politiškai nepriklausąs, tik savo sąžinės balsą girdįs“, tačiau Lietuva ir jos likimas jam labai rūpėjo visą gyvenimą. Net paskutiniai priešmirtiniai jo žodžiai buvo: ,,Vyrai nesiginčykime... Mums svarbiausia – Lietuva“. Mirė A.Jurskis 1966 metais.

            A.Jurskio žmona Ona Tallat-Kelpšaitė Jurskienė gimė 1895 metais Padievyčio dvare, Laukuvos valsčiuje (dabar Šilalės rajonas). 1914 m. baigė Kijevo Konopackos mergaičių gimnaziją, pradėjo studijuoti Kijevo medicinos institute, ruošėsi būti odontologe, bet mokslus nutraukė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dirbo Žemės ūkio ministerijos Miškų departamente sekretore ir vertėja. Ištekėjo už Alfonso Jurskio.Gimus vaikams, grįžo į gimtinę ir apsigyveno Karūžiškės dvare, paveldėtame iš tetos (motinos sesers Juzefos Joanos Bytautaitės-Napierkauskienės). Beje, Bytautai buvo žemaičių bajorai, vieni iš tų, kurie nepasidavė polonizacijai ir išlaikė savo lietuvišką pavardę. Karūžiškėje Ona Jurskienė ūkininkavo ir augino vaikus. 1944 metais, artinantis antrajai sovietų okupacijai, su šeima pasitraukė į Vakarus. Ten dirbo pačius įvairiausius darbus, augino vaikus, rūpinosi namais ir lietuviškų tradicijų puoselėjimu. Ne veltui visi Jurskių vaikai puikiai kalba  lietuviškai, net ir abu broliai: Liūtaveras Kazimieras ir Juozas Saulius, iki šiol tebegyvenantys JAV (Snieguolė Marija Ona beveik po 50 metų, praleistų JAV, grįžo į Lietuvą ir čia gyvena). Kaip rašė pats A.Jurskis, jų šeimoje meilės ir šviesos buvo daug, o viso to puoselėtoja buvo Ona. Mirė O.Jurskienė jau Lietuvai tapus nepriklausoma, 1993 metais. O į gimtinę sugrįžo tik dabar...

            Šių metų rugpjūčio 4 dieną (beje, A. Jurskis gimė irgi rugpjūčio 4, o jo duktė Snieguolė – rugpjūčio 5 d.) Karūžiškės dvare vyko iškilminga Alfonso ir Onos Jurskių perlaidojimo ceremonija. Tiesa, prieš tai, rugpjūčio 3 d., Kaune irgi vyko didelės iškilmės, ten buvo pagerbtas radiotechnikos pradininko Lietuvoje ir jo žmonos atminimas. Į Karūžiškę nuvykome ir mes, keletas Kriklinių krašto atstovų bei giminaičių: aš, mano žmona Stanislava, Janina Stašytė, Ona Urbonavičiūtė, Antanas Vileišis iš Pasvalio (kilęs nuo Kriklinių). Pakely prie mūsų prisijungė Pakruojyje gyvenatys Stanislava Masilionytė- Paužuolienė ir jos sūnus Tomas. Stanislava kilusi iš mūsų rajono, iš Pažąsų, tačiau jos senelis Motiejus Šumskis buvo visai netolimas A.Jurskio tėvų kaimynas. Į Karūžiškę atvyko ir Panevėžio rajono Paįstrio atstovai – etnografinis ansamblis su nenuilstančia renginių organizatore Ona Striškiene priešakyje. Dalyvavo daug giminaičių iš visų Lietuvos kraštų, Šilalės rajono savivaldybės atstovai, Šilalės meras Jonas Gudauskas, Šilalės kraštiečių draugijos pirmininkas Virginijus Jocys, kiti garbingi svečiai.  Pagrindinė tėvų palaikų perlaidojimo iniciatorė ir iškilmių organizatorė, žinoma, buvo Snieguolė Jurskytė-Akstinienė, jos vyras Domas Akstinas bei broliai Liūtaveras ir Saulius. Žinoma, daug prisidėjo ir Šilalės rajono savivaldybė. Ceremonijai daug iškilmingumo suteikė kariškiai – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono garbės sargybos kuopos kariai, kurie stovėjo garbės sargyboje, atnešė ir išnešė urnas, saliutavo prie kapo. Laidotuvėse grojo jūrininkų orkestras. Tai lyg savotiškas atpildas, išreikšta pagarba jau mirusiam buvusiam aukšto rango nepriklausomos Lietuvos karininkui Alfonsui Jurskiui.

            Dabar apie Karūžiškę, beje, kurios pavadinimas kartais rašomas ir su trumpąja ,,u“. Ji yra labai vaizdingoje, kalvotoje Žemaitijos vietoje šalia antro pagal aukštį Lietuvoje (po Juozapinės) Medvėgalio kalno, siekiančio net 234,6 metro virš jūros lygio. Medvėgalis ir yra Karūžiškės dvaro laukuose. Šis kalnas turi dvi viršūnes: viena – aukščiausia Žemaitijos kalva, kita – Medvėgalio piliakalnis. Man kažkaip labai gražiai skamba tas pavadinimas – Karūžiškė... Taip ir norisi užtraukti: ,,Išjos kareivis į karužę, o tu liksi viena...“ Sovietiniais laikais Karūžiškės dvaras buvo labai apleistas, nuniokotas. Kolūkis viename iš dviejų svirnų laikė trąšas, nuo jų labai nukentėjo sienos. Kai dvaras buvo grąžintas Snieguolei ir Domui Akstinams, jiems reikėjo iš sodybos išvežti kalnus šiukšlių, daugybę tuščių butelių. Kai kurie iš jų jau buvo ,,įaugę“ į žemę. Kieme stovėjo krūvos mėšlo, prūde vietoj švaraus vandens – srutų nuotėkos. Reikėjo titaniškų pastangų, atkaklumo, fantazijos, žinoma, ir pinigų, kad ši apleista sodyba vėl virstų nuostabiu, sakyčiau, idealiai  sutvarkytu kampeliu. Daug kas iš vietinių  į Snieguolės ir Domo  pastangas iš pradžių žiūrėjo skeptiškai, nelabai tikėdami, kad kas nors iš to išeis, kai kas ir piktai pasišaipydavo. O dabar pašaipūnai ir pavyduoliai nutilo... Mes visi, atvažiavę į Karūžiškę, negalėjome atsigėrėti skoningai restauruotais pastatais, jaukia aplinka, švariu prūdu. Nieko nėra, kas rėžtų akį, viskas gražiai suderinta. Viename svirne vasarą gyvena Snieguolė ir Domas, kitame įrengtas muziejus. Neseniai pastatytas naujas kryžius, kuris tą dieną ir buvo pašventintas. Buvusio senojo dvaro pastato, iš kurios pajudėjo vežimas, išvežęs Jurskių šeimą į nežinią, vietoje Domo iniciatyva buvo sukrauta didžiulė akmenų krūva, į ją įstatytas stiebas, ant kurio plevėsuoja trispalvė.

            Perlaidojimo iškilmių pradžioje kariškiai labai įspūdingai, su visomis iki mažiausių smulkmenų atšlifuotomis ceremonijomis atnešė ir padėjo  dvi urnas ir dvi vėliavas ant improvizuoto altoriaus, o patys pasikeisdami stovėjo garbės sargyboje. Pirmas kalbėjo Snieguolės Jurskytės vyras Domas Akstinas, beje, ne tik nenuilstantis sodybos tvarkytojas, bet ir puikus oratorius. Jį pakeitė kariškis – Krašto apsaugos Savanorių pajėgų Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Butigeidžio Dragūnų motorizuotojo pėstininkų bataliono vadas pulkininkas leitenantas Algirdas Mackonis. Su A.Jurskio veikla radiotechnikos srityje išsamiai supažindino ,,Versmės“ leidyklos ,,Žarėnų“ monografijos redaktorius  Juozas Girdvainis. Šv.Mišias laikė net penki kunigai: Varnių klebonas kanauninkas Jonas Petrauskis, Laukuvos parapijos klebonas Virgilijus Pocius, mano gimtojo Endriejavo parapijos klebonas Stanislovas Anužis, Gargždų parapijos klebonas kanauninkas Jonas Paulauskas ir kunigas Egidijus Arnašius, dirbantis Airijos sostinėje Dubline.

            Po  šv. Mišių kariškiai vėl  su visomis tam atvejui tinkančiomis ceremonijomis  vieną po kitos paėmė urnas ir vėliavas, nunešė jas į specialiai tam skirtą mašiną. Ilga automobilių kolona pajudėjo link Medvėgalio kalno ir sustojo – kas aikštelėje, kas šalikelėjė. Įspūdingai atrodė kariškiai, nešantys urnas į Medvėgalio kalno šlaite esančias giminės kapines. O ten –  laidojimo ceremonija su saliutais, kapo pašventinimu, jūrininkų orkestro gedulingomis melodijomis. Urnos viena po kitos buvo nuleistos į specialią nišą,  uždėta antkapinė plokštė. Po to Snieguolė Akstinienė visiems laidotuvių dalyviams padėkojo ir pakvietė grįžti į sodybą paragauti kareiviškos košės (o ji iš tikrųjų buvo labai skani), pabendrauti, pasikalbėti. Jos pačios ten laukė malonus siurprizas – daugybė giminių, draugų pažįstamų ją pasveikino su gražiu jubiliejumi. Visi buvo geranoriškai nusiteikę, maloniai šnekučiavosi, dalinosi prisiminimais. Šitaip pabendravus, jautiesi kažkoks pakylėtas, užsimiršta visos bėdos ir problemos. Ir Lietuvos ateitis atrodo daug gražesnė.

            Šio renginio metu kilo idėja pasikviesti į Kriklinius Snieguolę ir Domą Akstinus (nors jie jau čia yra buvę) ir surengti šiais metais išėjusios Alfonso Jurskio knygos ,,Sudiev, Tėvyne, priešo pavergtoji“ pristatymą. Tai dienoraštis, pradėtas rašyti nuo pat išvykimo iš Karūžiškės dienos, ten aprašomas Jurskių šeimos bei kitų lietuvių gyvenimas svetimame krašte. Snieguolė ir Domas sutiko atvažiuoti, tik prašė renginį kiek atidėti – kol pailsės nuo visų darbų ir rūpesčių. Kaip ten bebūtų, renginys tikrai įvyks, juk A.Jurskis gimė ir augo Kriklinių parapijoje. Beje, pora renginių, susijusiu su šiuo Lietuvai nusipelniusiu žmogumi Krikliniuose jau yra buvę. Tai Jurskių giminės susitikimas ir Lietuvos radijo jubiliejus tuometinėje Kriklinių pagrindinėje mokykloje.


1. Antkapinė plokštė

2. Karūžiškės dvaras

3. A.Jurskio duktė Snieguolė Akstinienė

4. Kalba Domas Akstinas

5. Kalba pulkininkas leitenantas A.Mackonis

6. Improvizuotas altorius su urnomis ir garbės sargyba

7. Palaikų perlaidojimas

8. Laikomos šv.Mišios

9. Šventinamas naujai pastatytas kryžius

10. A.Jurskio sūnūs Liutaveras ir Saulius

Straipsnio ir nuotraukų autorius J.Beniulis