(2003 metų birželio 24 dieną kraštotyrinės ekspedicijos metu užrašyta medžiaga)

Žaliojoje girioje įsikūręs Margių kaimas yra ant dviejų dabartinių kaimyninių Pasvalio ir Panevėžio rajono ribos.Dalis sodybų įeina į vieno rajono, dalis į kito teritoriją. Kaimas visada priklausė Kriklinių parapijai. Žemė čia nėra derlinga, daugiausia smėlynai, sodybos įsiterpusios į gražius, išlakius pušynus, kurie labai nebūdingi Pasvalio kraštui. Apie Pasvalį plačiai išsidriekę derlingi molžemio laukai,  lygumos su kur ne kur ošiančiais nedideliais lapuočių miškeliais bei lengvai banguojančiais krantais suspaustomis ramiomis lygumų upėmis. Žaliosios pušynai, apsupę Margių kaimą, labai primena Rytų Lietuvos ar Dzūkijos girias. Net ir grybavimas čia „dzūkiškas“- vaikštai po girią kaip po parką, kvėpuoji gaiviu pušynų oru, o kojos klimpsta į minkštas samanas. Jeigu žinai nuošalesnes, sunkiau privažiuojamas grybingas vietas, gali pasirinkti gražių baravykų, voveruškų, gudukų, kazlėkų, vadinamų „makavykais“, o gegužės mėnesį ir briedžiukų. Tačiau nežinant vietų, čia nesunku ir pasiklysti. Per Žaliąją vingiuoja daugybė smėlėtų kelių keliukų, kuriais užsižiopsojęs gali netyčia nuvažiuoti ne ten kur reikia, ir kartais gana toli – juk Žalioji ribojasi su trimis rajonais: Pasvalio, Panevėžio ir Kupiškio… Ši giria kadaise glaudė 1863 metų sukilėlius, čia yra net jų kapų, o po Antrojo pasaulinio karo bunkerius čia kasėsi partizanai. Juos rėmė ir maitino šių nuošalių pušynais apsuptų kaimų ir vienkiemių gyventojai . Ne išimtis ir Margiai.

Šiame kaime kažkada gyveno nemažai gyventojų: eigulys Lukavičius, Pribuševskis, vėliau jo sodyboje Lučinskas, Petrauskas, Zubavičius, Juozapaitis, Jonas ir Petras Žiukai ir kiti. Tačiau ryškiausia asmenybė šioje girių glūdumoje buvo gydytojas Jonas Pažemeckas, nugyvenęs ilgą,  sudėtingą ir sunkų, tačiau prasmingą gyvenimą.

Jonas Pažemeckas gimė 1896 metais Vabalninko valsčiuje (dabartiniame Biržų rajone), Narvydiškių kaime. Šalia buvo ir Baibokų kaimas – rašytojo Balio Sruogos gimtinė. Tarnaudamas  kariuomenėje J.Pažemeckas buvo pasiųstas į karo felčerių kursus. Tarnavo 10 pulke Gražiškiuose prie Vištyčio ežero, Skardupyje, Mockuose, Giedraičiuose (dab. Širvintų rajonas), Ožkabaliuose (dab. Vilkaviškio rajonas). Gražiškiuose išgydė sunkiai sužeistą akmenskaldį.Kariuomenėje tarnavo net 7 metus.Kadangi mokėsi Vytauto Didžiojo universitete, reikėjo atitarnauti už mokslą. Universitete jam dėstė garsūs to meto chirurgai Mickus ir Mažylis. Po to J.Pažemeckas dirbo Panevėžyje.

Deja, apie 1930-uosius metus jo, kaip gydytojo, karjerą, nutraukė nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės. Po žemės reformos jo tėvai atsikėlė į Margių kaimą ir čia nusipirko 32 hektarus smėlėtos ir nelabai derlingos žemės. Tik maždaug trylika hektarų iš jos buvo ariama žemė, likusioji dalis – pievos ir miškas.Tėvai buvo seni, ligoti, todėl prašė sūnų atsikelti gyventi į Margius ir čia dirbti žemę. Teko paklusti tėvų valiai, nors jauną ir perspektyvų gydytoją kolegos bandė įkalbėti pasilikti Panevėžyje. 1933 metais vedė Filomeną Jankauskaitę nuo Pakruojo. Ūkininkavo, sunkiai dirbo patys, samdė berną ir mergą. Kai kas atidirbdavo už gydymą, nes, turėdamas gydytojo kvalifikaciją, J. Pažemeckas ir toliau gydė žmones.

Praūžus Antrajam pasauliniam karui, Žaliojoje girioje atsirado partizanų. Jie drąsiai užeidavo į čia gyvenančių žmonių sodybas, žinodami, kad nebus išduoti. Po susidūrimų su enkavedistais ir stribais jiems dažnai prisireikdavo kvalifikuoto gydytojo pagalbos. J.Pažemeckas niekada neatsisakydavo jiems padėti. Po mūšio ties Puodžiūnais buvo kviečiamas į partizanų bunkerį gydyti sužeistųjų. Savo namuose teikti pagalbos partizanams negalėjo, nes sodyba dieną naktį buvo saugojama stribų. Po Leliškių mūšio ties Krinčinu gydė sužeistą daujėniečių partizanų būrio vadą Povilą Žilį, išėmė iš jo kūno kulką. Gydė ir P.Tamošiūno-„Simo“ būrio partizaną Aleksą Alenčiką –„Kelmelį“ bei Stankevičių – „Liūtą“. Beje, pastarasis buvo atvežtas į Pažemecko sodybą. Stankevičiui buvo peršauti plaučiai, dvi kulkos įstrigusios kūne. J.Pažemeckas aprūpindavo partizanus medikamentais, tvarsliava, reikalui esant duodavo arklį ir vežimą. Jo žmona Filomena remdavo partizanus maistu.

Pažemeckų šeima buvo sekama ir štai 1945 metais šios sodybos šeimininkas areštuojamas. Grįžtančio iš malūno jo laukė NKVD garnizono kareiviai, prieš tai net tris paras išbuvę pasaloje. J.Pažemeckas gavo 10 metų lagerio.

Tačiau net ir tada Pažemeckų šeima nebuvo palikta ramybėje. Sodyba ir toliau uoliai saugoma Pumpėnų stribų.Buvo daromos kratos ir vienos jų metu atrasta šeimininko karinė uniforma. Ją išsivežė, norėdami kaip daiktinį įrodymą pridėti prie bylos ir prailginti kalinimo laiką. Vienos iš pasalų metu Pumpėnų stribai, šaudami raketą, uždegė Pažemeckų gyvenamąjį namą. Uždegė, ko gero,netyčia,nes paskui patys išsigandę skuodė net iki pačių Pumpėnų… Našlė su mažais vaikais buvo priversta apsigyventi ūkiniame pastate. Beje, šiame pertvarkytame pastate iki šiol tebegyvena J.Pažemecko duktė Stanislava ir sūnus Steponas. Tuometinė valdžia nedavė leidimo pasistatyti naujo namo net ir grįžusiam iš lagerio šeimininkui…

Aplinkinių kaimų žmonės ir toliau, ištikus bėdai, kreipdavosi į gydytoją Pažemecką. Tai labai nepatiko valdžiai. Pažemeckas buvo šmeižiamas ir niekinamas tuometinėje spaudoje, vadinamas šundaktariu ir šarlatanu. Jam buvo bandoma sukurpti naują bylą dėl gydymo be licencijos, tačiau nesėkmingai.

Žaliosios girios daktaras mirė 1996 metais, sulaukęs net 100 metų. Užaugino du sūnus: Steponą ir Bronių, bei keturias dukteris: Stanislavą, Veroniką, Bronislavą bei …

Pasakojimą užrašė Juozas Beniulis