Vieną dieną į mokyklą užėjo Kriklinių miestelio gyventoja Janina Stašytė ir atnešė rusišką laikraštį „Evangelijos šviesa“. Tai Rusijos katalikų leidinys. Žinodama, kad mes domimės kraštotyra, ypatingai Kriklinių praeitimi, J.Stašytė parodė labai įdomų straipsnį, pasakojantį apie Antrojo pasaulinio karo pradžioje Krikliniuose dirbusį kleboną Mykolą Banaitį. Straipsnis visiškai sugriauna sovietiniais laikais sukurtą mitą apie piktą kunigą Banaitį, kuris, atseit, labai nekęsdamas rusų belaisvių, siūlė juos sušaudyti ir užkasti jo darže. – bus gera trąša… Pasirodo, būta visiškai priešingai – net ničnieko neįtardamas ir nežinodamas apie šitą šlykštų  šmeižtą, vienas iš tų buvusių belaisvių pasakoja tikrą istoriją apie savo pažintį su klebonu  pirmaisiais karo mėnesiais. Šiuos du žmones iš tokių, atrodo,  skirtingų pasaulių netikėtai suvedė keistai ir tragiškai susiklosčiusios aplinkybės. Skaitant straipsnį, nesunku įžvelgti jo autoriaus jautrią, meniškos prigimties rusų inteligento sielą. Buvęs Raudonosios armijos savanoris, tapęs vokiečių belaisviu, patenka į lietuvišką kaimą  pas katalikų kunigą ir dirba jo ūkyje. Dirba tik du mėnesius, bet šviesūs prisiminimai apie savo buvusį šeimininką ir dėkingumas už žmonišką elgesį su juo išlieka visam gyvenimui ir netgi priverčia dar kartą aplankyti tas vietas, kuriose prabėgo, atrodytų, tokios skaudžios, slegiančios ir žeminančios žmogiškąjį orumą jo gyvenimo dienos. Šviesiausias spindulėlis tų dienų košmare – gyvenimas pas kleboną Banaitį. Rūsti karo realybė, pažintis su kitataučiais ir jų visiškai kitokiu gyvenimo būdu buvusį raudonarmietį priverčia perkainoti vertybes, visiškai kitaip pažiūrėti į tokius iki tol, atrodo, buvusius paprastus ir aiškius dalykus.

Šį straipsnį aš išverčiau iš rusų kalbos ir siūlau jį perskaityti „Darbo“ skaitytojams. Jeigu jis jiems, žinoma, bus įdomu… Pavadinimą palikau tą patį:

„Tarybinis kareivis pas lietuvių kleboną“

Aš gimiau 1922 m. rugpjūčio 24 d. Petrograde. Po mokyklos baigimo dauguma mano bendraklasių  išėjo į armiją, o aš dėl silpno regėjimo gavau ,,baltą bilietą“ ir įstojau į Menų akademiją. Po metų, egzaminų sesijos metu, prasidėjo karas. Aš tuoj pat padaviau savanorio pareiškimą. Žinomas Liaudies pašauktinių likimas: neapmokytus ir blogai ginkluotus mus metė į frontą. Karo pradžioje į nelaisvę pateko daugiau kaip trys milijonai tarybinių kareivių. Mūšyje ties Bolšaja Vruda kaimu mane sužeidė ir paėmė į nelaisvę. Vokiečių elgesys su belaisviais buvo nepaprastai žiaurus. Po dviejų savaičių, kada mus atvežė į Šiaulių miesto kalėjimą, aš jau buvau visiškas paliegėlis.

Vokiečiams sekėsi ne tik iš pradžių, bet ir vėliau todėl, kad prie stipraus dažnai prisišlieja ir dalis buvusių priešų. Be to, tarybų valdžia per dvidešimt su trupučiu metų suspėjo tiek pakenkti daliai šalies piliečių, kad išugdė neapykantą savo lozungams. Susiskaldymą belaisvių tarpe aš su siaubu pajutau labai greitai. Aš, berniokas, išauklėtas darnioje įkvepiančių iliuzijų, atrodžiusių vienintele įmanoma realija, sistemoje, staiga atsidūriau visiškai kitokioje realybėje, kuri niekaip nesutapo su įprastinėmis dogmomis. Tarybų šalyje laikini sunkumai buvo pastovūs, bet ir aspektai pastoviai keitėsi. Visa tai sudarydavo įspūdį, kad sunkumus įmanoma nugalėti, tiktai tam trukdo, kaip visą laiką mums buvo tvirtinama, „ priešiška kapitalistinė apsuptis“.

Tokioje dirbtinai sukurtoje aplinkoje, žaidime su paprastomis juodai baltomis be atspalvių taisyklėmis buvo žymiai lengviau gyventi, negu realiame gyvenime su jo nesibaigiančiais prieštaravimais. Reali tarybinės santvarkos praktika buvo stipri būtent tuo, kad prievarta supaprastindavo daugiabriaunį socialinį gyvenimą ir nutrindavo begalę atspalvių, palikdama tik keletą griežtai apribotų tonų.

1941 m. spalio pradžioje mus atvežė į Panevėžį. Lageris buvo pačiame miesto centre pieš bažnyčią, senose lietuviškose kareivinėse. Belaisvių ten buvo palyginti nedaug. Padėtis lageryje santykinai rami. Belaisvių nevarinėjo į viešuosius darbus, bet nedidelėmis grupelėmis vesdavo dirbti į priemestinius valstiečių ūkius arba pas turtingus miestiečius. Šeimininkai maitindavo ir belaisvius , ir kareivius. Šykštus lagerio maisto davinys kai kuriems belaisviams jau tapo lyg ir nebereikalingu priedu ir, nors duoną suvalgydavo visi, ,, balandą‘‘ dalindavosi su naujai atvykusiais.

Čia reiktų pasakyti, kad per trumpą tarybų valdžios gyvavimo laiką Stalino režimas suspėjo nuteikti prieš save žymią dalį lietuvių. Ypač aštriai ir priešiškai buvo sureaguota į masinius areštus ir trėmimus, prasidėjusius tiesiog vokiečių įsiveržimo išvakarėse. Ir kada fašistų kariuomenė įsiveržė į Lietuvą, tai ją pasitiko kaip išvaduotoją, , mūsiškiams atsitraukint, jiems buvo šaudoma į nugaras… Vokiečiai įvertino tokį lietuvių elgesį, tuojau pat leido organizuotis savanorių būriams, paskelbė, kad pripažįsta Lietuvos savarankiškumą ir nepriklausomybę. Nors ir Šiauliuose, ir Panevėžyje stovėjo nedideli vokiečių garnizonai, bet aš mačiau ir lietuvių kariškius su savo uniformomis.

Toks lietuvių elgesys patiko vokiečiams, jie laikė lietuvius savo sąjungininkais, kuriems noriai dalino tarybinius belaisvius kaip darbo jėgą ilgesniam laikui už nustatytą, tikriausiai, menkutį mokestį. Iš stovyklos mus išveždavo ginkluoti taip vadinami savanoriai ir jie būdavo atsakingi už tai, kad belaisviai nepabėgtų. Savanoriams tai buvo naudinga, jie gaudavo praktiškai nemokamą darbo jėgą, reikėjo tik pasirūpinti maitinimu. O geras šeimininkas ir gyvulį stengiasi gerai maitinti – sotus arklys geriau traukia vežimą.

Maždaug 1941 m. lapkričio pabaigoje aš patekau į eilinę belaisvių partiją maždaug iš penkiolikos žmonių, siunčiamų į darbus pas lietuvių valstiečius – ūkininkus. Savo atsakomybėn mus pasiėmė Kriklinių kaimo seniūnas, pavarde  Kalpokas. Tai buvo rūstus, stambus , ilganosis vyras, ginkluotas šautuvu. Su juo atvažiavo dar keletas žmonių. Kiekvienas su pora arklių, įkinkytų į roges. Kai kurie buvo ginkluoti. Mes sėdome į roges ir sotūs arkliai ėmė bėgti risčia. Greit sutemo. Pakely kažkuris iš lietuvių, mokėjęs rusų kalbą, pasakė, kad mus pasiima kaip samdinius. Domėjosi, kurie iš mūsų moka dirbti žemės ūkio darbus. Be viso kito dar pasakė, kad kaime yra bažnyčia ir gyvena šventikas. Aš paklausiau, kokios jis religijos. Katalikų. Bažnyčioje yra vargonai. Ir vargonininkas, kuris jais groja, yra.

Vargonai buvo mano mėgstamiausias instrumentas. Tėvas, aistringas melomanas, dažnai vesdavosi mane į filharmoniją. Ir štai staiga dabar, ištrūkus iš lagerio gyvenimo košmaro, aš sužinau, kad važiuojame į kaimą, kur yra vargonai… Aš neturėjau jokio supratimo apie katalikų apeigas, bet žinojau, kad Bachas buvo vargonininkas. Ir man tiesiog netyčia išsprūdo, kad gerai būtų dirbti pas vargonininką. Iki Kriklinių kaimo mes važiavome keturias valandas. Per tą laiką Kalpokas ir jo žmonės išsiaiškino, kuris iš mūsų kam tinka. Mažiausiai naudingu samdiniu buvau , žinoma, aš – miesto berniokas, nieko nemokantis, silpnas ir ligotas. Todėl mano naivų pageidavimą jie su malonumu įvykdė. Atvažiavus mane atidavė šventikui. Kunigas – Mykolas Banaitis buvo pačiame jėgų žydėjime – 38 metų. Jis turėjo tris arklius, tiek pat karvių ir keletą kiaulių. Bažnyčios tarnai buvo: vargonininkas, be jo dar zakristijonas Antanas Lelys, kuris ir varpu skambino, ir mišioms patarnavo, ir bažnyčią valė, ir gyvulius prižiūrėjo. Be jų pas kleboną dar buvo ekonomė, pagyvenusi moteriškė Barbora, kuri virė valgį, skalbė ir tvarkė namus.

Namas buvo padalintas į dvi dalis. Prastajame gale buvo priemenė ir virtuvė su didele krosnimi ir virykle prie jos. Toliau buvo geroji namo pusė, kuri susidėjo iš klebono valgomojo, jo kabineto, svetainės ir miegamojo. Barbora ir Antanas turėjo kambarius antrame aukšte, mansardoje. Vargonininkas su žmona gyveno priešais kleboniją esančiame name, kitoje gatvės pusėje. Ten tarybiniais laikais buvo klubas ir biblioteka. Aš pamačiau ten Gorkio ir kitų tarybinių autorių knygų likučius. Bet visos jos buvo išverstos į lietuvių kalbą. Aš iš pradžių nemokėjau nė vieno žodžio lietuviškai. Klebonas gerai kalbėjo rusiškai. Jis supažindino mane su mano pareigomis: šerti ir prižiūrėti gyvulius, padėti Antanui šluoti ir plauti bažnyčią ir taip pat padėti vargonininkui: pūsti dumples jam grojant. Vargonininkas nedaug temokėjo rusiškai, bet su juo aš ir bendravau mažai. Daugiausiai laiko praleisdavau su Antanu, kuris mokėjo rusiškai, ir su Barbora, kuri iš viso buvo mažakalbė ir nemokėjo nė vieno žodžio rusiškai.

Naktį mane užrakindavo klubo kambaryje antrame aukšte. Ten stovėjo gultas, ant kurio man leisdavo pasitiesti šiaudų, užkloti juos gūnia ir dar davė seną antklodę. Ten nebuvo jokios lempos, bet iš bažnyčios aš po truputį prisinešiau žvakigalių ir galėdavau paslapčia pasižiūrėti lietuviškų knygų. Skaityti jų aš negalėjau, bet tiesiog buvo malonu rankose palaikyti knygą.

Darbas nebuvo labai sunkus ir sudėtingas. Bet juk aš nieko nemokėjau ir niekada neturėjau reikalų su gyvuliais. Eržilas, kurį aš turėjau šukuoti ir valyti, įspyrė man į pilvą taip, kad aš kritau aukštielninkas ir man užgniaužė kvapą. Prinešti pašarų ir vandens trims arkliams ir trims karvėms man buvo sunku, nors paskui, pas kitus šeimininkus aš aptarnaudavau po dvidešimt gyvulių.

Du mėnesius, nuo 1941m. lapkričio iki 1940 m. sausio aš tarnavau pas lietuvių katalikų kunigą. Į mano pareigas įeidavo ne tiktai gyvulių priežiūra (arkliai, karvės, kiaulės), bet ir vargonų dumplių pūtimas sekmadieninių pamaldų metu. Aš nuo vaikystės mėgau vargonų muziką, ir lietuviškame kaime man buvo malonu klausytis jų netgi šiek tiek primityvoko grojimo. Vis tik dalyvaujant katalikų pamaldose aš nepatirdavau jokių religinių jausmų ir nebandžiau pats melstis Dievui. Matyt, tam dar nebuvo atėjęs laikas.

Reti bendravimo su kunigu atvejai būdavo labai malonūs. Tai buvo geras, nuoširdus žmogus. Ir nors aš prabuvau pas jį tiktai ne daugiau kaip du mėnesius, jis liko mano širdyje visam gyvenimui. Bet greitai jis gavo kitą parapiją, o mane perdavė savo seseriai. Ji buvo ištekėjusi už Jono Tamoliūno, paprasto vyriškio, 1930 – aisiais išvykusio uždarbiauti į Ameriką, kuri jį daugiausia nustebino tuo, kad Čikagos ir Klivlendo pavadinimai prasideda ta pačia raide. Paskui mane perdavė kitam šeimininkui, o paskui dar vienam (visa tai dėl to, kad nelabai tikau darbui). 1942 m. vasarą vokiečiai uždraudė belaisviams dirbti pas valstiečius ir mes vėl patekome į lagerius. Dievas išgelbėjo mane nuo žūties juose.

Pasibaigė karas, aš praėjau patikrinimą specialiame buvusių belaisvių lageryje, per didžiausius sunkumus vėl atnaujinau mokslus, įgijau aukštąjį išsilavinimą. Bet biografija liko sutepta nelaisve, ir aš stengiausi negalvoti apie praeitį. Po 40 su viršum metų prasidėjo „ perestroika ‚“ padvelkė  laisve, ir aš nusprendžiau nuvažiuoti ne tik paprasčiausiai į Pabaltijį ( mes jau buvome su sūnumi Vania pabuvoję Taline), o apžiūrėti vietas, kuriose teko būti pirmaisiais nelaisvės mėnesiais. Taip 1987 m. rugpjūtį mes atvykome į Šiaulius. Iš ten nuvažiavome į Panevėžį. Ir staiga aš panorau nuvažiuoti į Kriklinių kaimą, kur gyvenau pas Mykolą Banaitį. Autobusu nuvažiavau iki to kaimo. Prisiminiau, kad klebono namas buvo kaimo centre, šalia bažnyčios ir kapinių. Medinė bažnyčia tebestovėjo toje pačioje vietoje, netgi buvo nudažyta ryškiai geltona spalva. Ir kapinės tos pačios. Tebestovėjo ir namas, kuriame kažkada gyveno klebonas. Tiktai ten dabar buvo įsikūręs medpunktas. O klube, kur gyveno vargonininkas, dabar buvo buhalterija. Aš užėjau ten paklausinėti apie man pažįstamų žmonių likimus. Iš tų, kurie čia gyveno 1941 metais beveik nieko nebelikę. Vargonininkas numirė, Antanas dingo po karo. Banaitį mažai kas beprisiminė ir patarė man važiuoti į Paberžę; ten didelė bažnyčia, ir, gal būt, kas nors gali žinoti apie šio klebono likimą.

Sekančią dieną aš nuvažiavau į Paberžę. Ten stovi didelė mūrinė bažnyčia. Man parodė klebono namus, ten sulaukiau ir jų šeimininko. Energingas Algis Narušis apsidžiaugė, kada jo paklausiau apie Banaitį, pas kurį Narušis kurį laiką dirbo padėjėju. Bet Banaitis mirė prieš keletą metų. Narušis kaip tik ruošėsi į Panevėžį ir pasisiūlė pavežti savo mašina. Važiuojant aš jam papasakojau, kaip gyvenau pas Banaitį, o paskui pas jo seserį. Pasirodo, ji gyvena kartu su dukra Panevėžyje. Narušis davė man jų adresą. Paskui jis nuvežė mane į miesto kapines prie Banaičio kapo. Aš pastovėjau prie kapo ir pasimeldžiau už kleboną. Rytojaus dieną aš užėjau pas mano klebono giminaites. Jo sesuo Ona Tamoliūnienė tuo metu buvo ligoninėje, bet duktė Laimutė labai maloniai priėmė mane ir netgi padovanojo savo dėdės jaunystės dienų nuotrauką. Laimutė turėjo aukštąjį išsilavinimą ir gana gerai kalbėjo rusiškai. Mes su ja netgi susirašinėjome kurį laiką, bet prasidėjo Lietuvos išsilaisvinimo kova, ir aš supratau, kad laiškų iš Rusijos  gavėja gali būti nesuprasta kaimynų. Susirašinėjimas nutrūko, bet geras Mykolo Banaičio elgesys su jaunu tarybiniu belaisviu visam laikui liko mano dėkingoje širdyje. Amžiną atilsį jam!

Arkadijus Krašennikovas

 

„Evangelijos šviesa”, 2003 m. lapkričio 16 – 23 d.   Nr. 43 – 44

Iš rusų kalbos išvertė  Juozas Beniulis,Kriklinių pagr. mokyklos istorijos mokytojas